Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2004-12-23 08:48

---

– Ši sena rankų darbo monstrancija, dar arnotas ir mišiolas pabuvo krikščionybės jubiliejaus parodoje, o dabar laikinai saugoma klebonijoje, – sakė klebonas V.Gustaitis.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Prisireikus Vilkaviškio parapijos raštinės paslaugų, kai kurie žmonės tebesibeldžia į senosios klebonijos prie mažosios bažnyčios duris. Mat ne kiekvienam yra žinoma, jog nuo Verbų sekmadienio parapijos raštinė persikėlusi į pastatą Katedros šventoriuje. Čia gyvena ir šiuo metu parapijoje dirbantys keturi kunigai: klebonas, du vikarai, altaristas bei klebonijos šeimininkė.

Nieko nuostabaus, kad žmonėms smalsu bent akies krašteliu žvilgtelėti, koks gyvenimas verda naujojoje klebonijoje.



Pirmajame aukšte – nuolatinis judėjimas

Prie durų, pro kurias vaikščioja pastato gyventojai ir lankytojai, yra nuoroda, kuriomis valandomis galima surasti budintį kunigą. „Jei būname namuose, niekuomet žmogui neatsakome ir bet kuriuo kitu laiku“, – sakė dekanas V.Gustaitis. Jis pirmiausia pakvietė apsidairyti raštinėje. Čia priimamas kiekvienas su reikalais užėjęs žmogus. Gretimoje, maždaug tokio pat didumo patalpoje paprastai vyksta pokalbiai su santuokai besiruošiančiais sužadėtiniais, bendraujama įvairiais kitais atvejais su žmonėmis, pageidaujančiais atviresnio pokalbio.

Pirmojo aukšto gale yra kiek didesnis kambarys, vadinamoji dekanato konferencijų salė. Ją puošia altaristo buvusio Vištyčio parapijos klebono kanauninko kun. J.Baranausko atsivežtas masyvus elipsės formos tamsios spalvos stalas su aukštais atlošais kėdėmis. Šalimais – nedidelė patalpa, numatyta parapijos archyvui.

Po namu įrengti garažai, ūkio pastatą atstoja rūsio patalpos. Pirmajame aukšte yra sanitariniai mazgai, atviri ir interesantams. Galima sakyti, jog pirmojo aukšto patalpos yra bendro naudojimo

Virtuvė pakankamai erdvi, įrengta patogiai. Juk Katedros klebonijoje dažnai tenka priimti įvairius svečius ir daugiau ruošti maisto. Virtuvei spalvas ir baldus priderino dizainerė. Juos gamino Virbalio baldžiai. Visose kitose patalpose, pasak dekano, pasikliauta sava intuicija, tarpusavio pasitarimu.



Dėmesį prikausto gėlės

Ne tik pastato išorėje, bet ir viduje dar daug kur akivaizdi naujakurystė. Patalpas puošia grakštūs dekano skoniu, daugiausia Lenkijoje (ieškant pigiau), išsirinkti žibintai. Tačiau jų dar trūksta. Dar nepakabinti paveikslai. Dideliame valgomajame-svetainėje pietauti laisvai gali susėsti 20 žmonių, reikalui esant dar daugiau. Čia gausu ne tik šviesos su atsiveriančiu vaizdu į Katedrą, bet, kaip ir visoje klebonijoje, dėmesį prikausto įvairi vešlių gėlių žaluma. Tai klebonijos šeimininkės Genutės hobis, jos širdies dalelė.



Gyvenimo laikas nestovi

Gražus sieninis laikrodis svetainėje sustojęs. „Tai artimiausių bendradarbių vikarų dovana mano jubiliejaus proga“, – aiškino dekanas. Jis juokavo vis pamirštąs laikrodį prisukti: „Būtų labai gerai, kad ir gyvenimo laikas neitų.“

Šiame pailgame kambaryje beveik per visą galinę sieną pastatyta sekcija turi savo istoriją. Ją V.Gustaitis įsigijo beveik prieš 20 metų savo klebonavimo Simne pradžioje. Vardas „Nemiga“ – lyg tyčia susišaukė su tolesnių jo klebonavimo metų nuolatine būsena, paskendus statybų rūpesčiuose.

Klebonijos erdvų pastatą projektavo tie patys projektuotojai, kaip ir Katedrą. Tuo laiku dar nebuvo grąžintos kitos parapijos patalpos, nesvetimos buvo mintys apie vyskupo apsigyvenimą Vilkaviškyje. Sienos iškilo prieš Katedros konsekravimą 1998-aisiais. Bet dar ir dabar neaišku, kada pavyks įrengti nemažą patalpą nedideliems parapijos susibūrimams, pastatyti laiptus, apskritai užbaigti visus darbus.



Butas – privati zona

Visos gyvenamosios patalpos – mansardoje arba palėpėse. Name yra keturi butai po du kambarius (du – vikarams, po vieną – altaristui ir šeimininkei, nedidelė virtuvė bute įrengta tik altaristui). Penktasis butas – trijų kambarių – skirtas dekanui.

„Beveik 20 metų gyvenau 11 kvadratinių metrų kambaryje, miegojau siaurutėje lovoje, todėl gimtadienio proga pasidovanojau ir platesnę lovą“, – sakė dekanas, juokaudamas, jog savo amžiuje nusipelnė patogesnio poilsio.

Yra dar du kambariai svečiams kunigams, atvykstantiems į rekolekcijas, konferencijas.

Kunigo paprastai laukiama dažnuose namuose, ypač kalėdojant. Kiek priimta, kad žmonės svečiuotųsi pas kunigą klebonijoje? „Ateina artimesnieji, kartais pakviečiami oficialūs asmenys, – sakė dekanas. – Man miela, jei ateina. Bet kartais grįžti iš susitikimų kaip išsunktas, todėl norisi pabūti ir vienam.“



Tenka ir ūkiškai šeimininkauti

Išlaikyti patalpas nėra pigu. Kadangi jos apšildomos dujomis, šilumą galima reguliuoti ir pataupyti.

Dėl ūkio reikalų šio namo gyventojai paprastai kreipiasi į dekaną. Tačiau virtuvė visiškai patikėta šeimininkei: visi žino, kad bus pagaminta skaniai, sočiai. Ar ji atsižvelgia į pageidavimus? „Nieko čia neišgalvosi, valgom kaip visi, mūsų pilveliai tokie patys, kaip visų žmonių“, – juokavo dekanas. Jis tvirtino, jog kartais, šeimininkei išvykus, neturi problemų maistą pasišildyti ar pasikepti. Tik turi būti parūpinta produktų. „O aš dar labai moku įgirti, kad pusryčiai karališki, tai ir bendradarbiai tuo patiki“, – savo kulinarinius sugebėjimus pristatinėjo V.Gustaitis.



Iš gražių indų – šventiškiau

„Mano silpnybė – gražūs indai. Gražiame inde tas pats produktas atrodo ir iškilmingesnis, ir skanesnis“, – sakė dekanas. Jis džiaugėsi, jog šiemet naujoje klebonijoje pirmąkart švęsdami Kūčias ir Kalėdas galės balkone pasipuošti tikrą kvepiančią eglutę. Šeimininkė Genutė kaip visada skoningai ir išradingai papuoš stalą. Klebonas sakė nesigilinęs, kuo jį vaišins.

Prie stalo paprastai susirenka visi klebonijos gyventojai. „Pasėdim, sulaukiam Kalėdų Senelio dovanų, tik niekada nepastebim, kada jis jas palieka“, – kalėdinėmis nuotaikom dalijosi klebonas.



Atsivedė ištikimą sargą

Senoje klebonijoje dabar viename kambaryje įsikūrusi moterų katalikių organizacija. Pavasarį Vilkaviškyje turėtų apsigyventi kelios seserys vienuolės, kurios padės parapijos pastoracijoje.

Iš senos klebonijos į naują kunigai ir šeimininkė atsinešė gėles ir reikalingiausius daiktus, baldus.

Atsivedė ir kieme prie būdos pririšo šuniuką Rikį. Prieš du dešimtmečius iš Simno į Vilkaviškį klebonas irgi atsivežė Rikį. Ir kiti du po jo buvę kiemsargiukai vadinosi Rikiais.

Po seną kleboniją įžūlokai šeimininkavusiai ir net interesantų dėmesio reikalavusiai persų katytei vietos neatsirado – ji atiduota į gyvūnėlius mylinčių žmonių namus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---