„Santaka“ / Moksleivių konkurso „Laiškas katedrai“, skirto Vilkaviškio katedros jubiliejui, laureatų rašiniai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-06 15:56

Dalinkitės:  


Birutės NENĖNIENĖS nuotr.

Moksleivių konkurso „Laiškas katedrai“, skirto Vilkaviškio katedros jubiliejui, laureatų rašiniai

Vaikai laiškuose atvėrė savo širdeles



Po mėnesio, liepos 5, 6 ir 11 dienomis, bus švenčiamos Vilkaviškio vyskupijos katedros pašventinimo 10-osios metinės. Prelato Vytauto Gustaičio iniciatyva ruošimosi šventei nuotaika užvaldo ne tik parapijos bendruomenę, bet ir skleidžiasi po visą rajoną bei vyskupiją.

Šiais mokslo metais rajono mokyklų moksleiviai buvo kviečiami dalyvauti dviejuose jubiliejui skirtuose konkursuose: piešinio ir rašinio. „Piešiu TAU“ – taip pavadintam piešinių konkursui buvo pateikta per 150 įvairaus amžiaus mokinių įvairia technika atliktų darbelių. Jie ilgokai buvo rodomi parapijos salėje, laureatų vardus lėmė ir žiūrovų nuomonė. Kūrybingiausi jaunieji dailininkai buvo įvertinti diplomais.

Rašinio konkursui pasirinkta laiško forma paprastu pavadinimu – „Laiškas katedrai“. Paskelbus konkursą, šiek tiek nerimauta: kaip vaikai rašys laišką Katedrai, jei šio laikmečio žmogus apskritai išsisuka nuo laiškų rašymo, apsiribodamas elektroninio pašto ar mobiliojo telefono žinutėmis. Laiškas bet kam – tai jau širdies balsas, nuotaikų virpulys, vertinimas, lūkesčiai, svajonės ir t. t. Apie ką su savo adresate Katedra gali kalbėtis vaikai? Tiek vyresni, kurie prisimena kilusias jos sienas, tiek jaunėliai, vienmečiai su Vilkaviškio miesto šventove... Bet jie surado žodžius, kaip galima paprastai ir nuoširdžiai kalbėtis su Katedra. Tokiais pat paprastais žodžiais vaikai atvėrė savo širdelėse beapsigyvenančių katedrų duris...

Konkursui buvo pateikta per trisdešimt rašinių iš įvairių rajono mokyklų. Vertinimo komisijai (pirmininkas – prelatas V.Gustaitis) nepasisekė išrinkti tik kelis pirmųjų vietų laimėtojus, nes kiekviename rašinyje buvo nuoširdžių minčių „perliukų“. Atsižvelgus į konkurso reikalavimus, laureatais pripažinta dvylika skirtingo amžiaus vaikų. Šiuose „Santakos“ puslapiuose spausdiname konkurso laureatų laiškus Katedrai.



„Santakos“ inf.







Ši Katedra yra labai graži. Aš stebiuosi, kaip nuostabiai įrengta! Dievas joje turi gerus namus, todėl aš kiekvieną sekmadienį ją aplankau. Nors mes truputį su draugais ten pajuokaujam ir kartais negirdim, ką sako kunigas, bet aš stengiuosi to nedaryti. Kai dar nėjau į pamokėles, į bažnyčią nenorėjau eiti, bet vėliau supratau, kad Dievas yra labai svarbus.

Man labai patinka Katedros vidus, vargonai ir geri kunigai, o Katedros kiemas man toks gražus, jog mes su draugais norime lekioti lyg lėktuvai, žaisti ant žolytės. Ypač man patinka altorius, vargonų muzika, giesmės ir geros seselės, kurios mums pasakoja apie Dievą, jo stebuklus. Jei aš Dievą pamatyčiau, aš jo paklausčiau, ar galėtų parodyti rojų, kol dar nemirė mano kūnas? Jeigu Jis atsakytų „taip, galėčiau“, tikriausiai įvyktų geriausias, maloniausias, džiaugsmingiausias dalykas. Man atrodo, kad rojuje bus visko, ko man reikės, kai aš ten nukeliausiu. Kai įeini į Katedrą, pajunti kitokią atmosferą, kitokį jausmą. Kažin, ar Katedra bent kiek panaši į rojų? Man atrodo – taip. Aš žinau kuo – Dieviška dvasia.

Aš ilgai galvojau, kodėl nematau Dievo ir Angelo Sargo? Juk Dievas yra danguje, o Angelas – jis turi būti prie manęs. Visi sako, kad jis dvasia, bet aš noriu ji matyti, pasikalbėti su juo, paklausti, kaip Dievas gyvena.

Dieve Tėve, aš Tave myliu. Angele Sarge, aš Tave myliu. Dieve ir Angele, būkit prie manęs, saugokite mane, mylėkite mane, nes aš irgi Jus labai myliu...



Paulius SKAISGIRIS

Vilkaviškio pagrindinės mokyklos 3a klasės mokinys



***

Mieloji Katedra, Tau rašo Kornelija. Man vienuolika metų, gyvenu Vilkaviškyje, visai netoli Tavęs. Pro mano kambario langą matyti iškilūs Tavo bokštai. Ypač jie gražiai atrodo ryte, kai teka saulytė. Kovo 3-iąją aš švenčiau savo gimtadienį. Žinau, kad šią vasarą ir Tu švęsi dešimtąjį savo jubiliejų.

Katedra, Tu man esi lyg draugė. Aš Tave kiekvieną dieną matau, kai einu į mokyklą ir iš jos. Ryte kartu su mama skubu į mokyklą, tai ji kartais net spėja pasimelsti, kai einame pro Tave. Mano tėtė irgi vaikšto pro Tave į darbą. Taigi Tu mums labai svarbi – ir ne tik dėl to, kad esi miesto centre.

Tu man labai graži. Ypač vasarą, kai žydi įvairios gėlės, gražiai žaliuoja žolytė. Man būna linksma, kai ant Tavo skulptūrų matau tupinčius paukštelius. Prisimenu, kai vyko Eucharistinis kongresas ir ant žolytės buvo sustatyti tie balti avinėliai, – tai visi žmonės labai džiaugėsi, džiaugiausi ir aš. Man Tu graži ir žiemą, kai šventorių nukloja baltas sniegelis.

Pernai mane aplankė ypatinga šventė, aš priėmiau Pirmąją Šventąją Komuniją. Buvo tiesiog nuostabu! Visi buvome apsirengę baltomis albomis, rankose laikėme žvakeles. Man buvo įdomu, kaip aš tą mažą duonelę valgysiu, kokio ji bus skonio. Tai buvo pirmas mano širdelės susitikimas su Jėzumi.

Katedra, Tu stovi jau dešimt metų ir visados atrodai įspūdingai. Man labai patinka, kai ateina Kalėdos ir papuošiama prakartėlė. Pernai per šv. Bernelių Mišias ir aš prie Dievulio prakartėlės giedojau, buvo labai smagu. Dar man labai patinka Tavo išdidūs vitražais išpuošti langai, o aukštai kabantis sietynas ypatingai gražus. Jis lyg saulė spindi viršuje. Tave, šviesią ir jaukią, kiekvieną dieną lanko daug žmonių. Jie ateina melstis ir prašyti Dievulio palaimos.

Ačiū Tau, mieloji Katedra, kad Tu esi ir būsi visada mano širdelėje. Ačiū ačiū ačiū, kad esi!



Kornelija ANELAUSKAITĖ

Vilkaviškio pagrindinės mokyklos 5 klasės mokinė



***

Tu, Katedra, balta kaip sniegas. Tavo baltose sienose šventi paveikslai. Kai einu pro Tave, man širdį užlieja meilė nuo Tavo grožio. Įėjusi jaučiu šilumą, jaukumą, nes tai Dievo namai. Aš čia galiu išpažinti nuodėmes, pabūti tyloje, pasiklausyti didingos vargonų muzikos, pasigrožėti vitražais. Kiekvieną sekmadienį lankau šv. Mišias, dėkoju Dievui Tėvui už mano prašymus, kuriuos išpildė, už nuodėmių atleidimą, už tai, kad galiu su Juo pasikalbėti, už didelę meilę, kurią Jis man duoda. Noriu kuo greičiau prieiti Pirmosios Komunijos.

Dėkoju ir savo Angelui Sargui, kurio prašau kas vakarą ir dieną, kad mane saugotų nuo baimės. Jis man teikia jėgų pasitikėti savimi, saugo nuo mirties, veda teisingu keliu, kad nežūčiau. Be to, Angelas padeda suprasti save, neleidžia abejoti.

Iš visos širdies norėčiau tarti ačiū Bažnyčiai, jog galime dalyvauti šv. Mišiose, išgirsti gerų patarimų, pasimokyti, kaip reikia elgtis, pasiklausyti Dievo žodžio – Švento Rašto.

Aš noriu, kad visą laiką Vilkaviškio Katedra būtų graži: per Kalėdas jauki, šilta prakartėlė, per Velykas – balti avinėliai.

Man šie Dievo namai gražiausi.



Emilija KRIAUČELIŪNAITĖ

Vilkaviškio pagrindinės mokyklos 3a klasės mokinė



***

Aš dėkoju Tau, Katedra, kad galiu matyti, kokia graži esi, kad galiu ten pasimelsti ir pasišnekėti su Dievu. Taip pat noriu padėkoti, jog davei galimybę turėti gerą šeimą, šiltus namus.

Man labai gera jausti, jog turiu Angelą Sargą, kuris mane kiekvieną minutę saugo ir rūpinasi manimi. Nuoširdžiai tariu ačiū ir už savo gyvybę, kad galiu džiaugtis visais draugais, todėl prašau atleisti už mano nuodėmes ir išdaigas.

Aš tvirtai pasižadu daugiau melstis ir eiti į bažnyčią. Kad galėčiau kalbėtis su Dievu, sukūriau neilgą posmelį:



Katedra graži kaip niekada.

Katedroje su Dievu kalbėtis

galima,

Katedroje melstis tyloj malonu

Ir džiaugtis su Dievuliu smagu.



Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galiu Tau parašyti ši laišką ir išsakyti visas savo mintis. Labai malonu, jog galiu su Tavimi pakalbėti. Atsisveikinu neilgam, nes dar ateisiu į Katedrą ne vieną kartą pasišnekėti su Dievu, pasimelsti už savo šeimą ir draugus, už visus žmones, kad jie būtų geri ir vienas kitą mylėtų, gerbtų. Dar noriu pasižadėti, kad bandysiu niekam nemeluoti ir gerbti visus žmones.

Pasižadu, kad bažnyčioje elgsiuosi gerai, nes Tave, Katedra, aš labai myliu...



Evelina ŠIUGŽDAITĖ

Vilkaviškio pagrindinės mokyklos 3a klasės mokinė



***

Mieloji Katedra! Tai pirmas mano laiškas Tau. Aš gyvenu tolokai nuo Tavęs, Gražiškiuose. Tačiau kiekvieną kartą artėdama prie Vilkaviškio jau iš tolo pamatau Tavo baltus, išdidžiai stovinčius bokštus. Ak, kokia Tu graži!

Tavo durys atviros kiekvienam žmogui: ir ligotam vargšui, ir turtingam ponui, ir mažam vaikui. Dažnai su tėveliais Tave aplankau. Kokia Tu didelė, koks gražus Tavo altorius! Jis visada papuoštas gėlėmis.

Būdama su Tavimi pajuntu neapsakomą džiaugsmą, gerumą ir lengvumą.

Tu kaip karalienė, nes turi savo tarnus: vyskupą, Tau pasišventusį dekaną, kunigus ir vargonininkus. Žinau, kad Tu juos myli, o jie myli Tave.

Šie metai Tau nepaprasti. Tu juk švęsi savo dešimtmetį. Nuoširdžiai Tave sveikinu ir linkiu sugriaudėti visais trimis varpais: mažuoju šv. Jono Krikštytojo varpu mūsų mažiausiems, viduriniuoju šv. Antano ir šv. Juozapo varpu mūsų ūgtelėjusiems bei didžiuoju Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero varpu, kurio dūžiai būtų skirti mūsų močiutėms ir seneliams, mamytėms ir tėveliams bei visiems kitiems suaugusiems žmonėms.

Būtinai atvyksiu į Tavo šventę.

Tuo ir baigiu savo laišką. Parašysiu Tau dar kada nors.

Lik sveika, visų mylima Katedra!



Rasa VALAITYTĖ

Gražiškių vidurinės mokyklos 5a klasės mokinė



***

Mano baltaskare Katedra! Nuostabus Velykų rytas. Tuoj tuoj skambės Prisikėlimo varpai... Prietema ir tylus šnaresys žmonių pilnoje Katedroje. Šalia manęs tėvai, susikaupę ir laukiantys. Mokę mane ir mokantys pažinti, mylėti Visagalį ir tarnauti Jam. Visų mūsų pašaukimas yra pažinti Dievą, Jį mylėti. Aš esu labai laiminga galėdama gyventi su Dievu, jaučiu didžiulį skausmą širdyje matydama žmogų, gyvenantį be Jo ir kenčiantį sielos skausmus. Tereikia tik truputėlio noro, kad suklupęs prieš Dievo paveikslą pajustum ramybę širdyje ir džiugesį sieloje. Tada įgauni jėgų ir tvirtu žingsniu žengi pirmyn. Niekada nebūsi vienas, nes tavęs visada laukia, visada pasitinka Viešpaties maldos namai – Katedra. Ji tave apglėbia begaline meile, šiluma ir užpildo gyvenimą šviesiomis spalvomis.

Prieš 10 metų po storu žemių sluoksniu, nuolat girdėdami žmonių žingsnius ir klegesį, Tavo, Katedra, senieji pamatai šaukėsi šviesos. Kaip mažas augalėlis, norėdamas parodyti savo grožį pasauliui, stiebiasi į šviesą, taip ir Tavo, Katedra, pamatų akmenys šaukė, degė troškimu pakilti ir leisti žmogui naujai dvasiškai atgimti.

Ta diena atėjo. Visų džiaugsmui, mūsų dekano, kunigų ir geradarių dėka, gražuole Katedra, pakilai į šviesą, pakilai skleisti gėrį, gyventi su mumis. Didžiojo karaliaus namų iškilimas – tai didelis darbas, žinant, kad bet kokia žmogaus veikla, jeigu tik toji veikla yra gera, yra paties Kristaus darbo tąsa.

Tu, mūsų šventove, iš tolo patrauki visus savo švytinčia balta spalva. Tai nekaltumo ir gėrio spalva.

Ramybe alsuoji, mano mylimoji Katedra. Kai Tavo skliautai aprimę ir žmonių minios pasklidusios savo kasdienybėje, aš, suradusi trumpą laisvo laiko minutę, išsiilgusi buvimo su Tavimi, įsilieju į Tavo skliautų ramybę. Jaučiu, kaip mane aplanko žilagalvis Maironis, kuris kažkada Amžių gatvele skubėjo į Kauno Katedrą, jaučiu, kaip Katedros ramybę sudrumsčia švento Kazimiero karališki žingsniai. Didingoji palaima apglėbia lyg mylinčios rankos, lyg gydančio švento balzamo srovė. Ir taip nesinori iš šios meditacijos nusileisti į kasdienybę. Pabūti savyje – tai dvasinė stiprybė, tai jėgos gyventi.

Dažnai eidama pro Katedrą, atsigręžiu į Ją ir pajuntu, lyg kažkas šaukia mane užeiti čia, pabūti su Dievu, tačiau paskendusi nuolatiniuose reikaluose nuleidžiu akis ir toliau skubu šaltu taku. Mums, jaunimui, taip dažnai nutinka, bet Tu, Katedra, nesiliauji mus šaukusi. Pasak Popiežiaus Pijaus IX, „bažnyčia – tai vienintelis išganymo laivas, šalia kurio kiekvienas žūsta, jei į jį neįeina“. Įžengusi į didžiojo karaliaus namus, pasijuntu labai rami ir laiminga, o Tavo, Katedra, grožis, nuostabūs vitražai, maldos palaima dar labiau užburia sielą.

Mano gražuole Katedra, gyvuoki ilgai, užauginki daug kartų, palydėki žmones į gyvenimą su Dievo didžiosiomis dovanomis – Sakramentais.

Nesakau sudie, sakau – iki malonaus susitikimo.



Ligita LINCIŪTĖ

Gražiškių vidurinės mokyklos 10a klasės mokinė



***

Miela Katedra, štai ir vėl aš stoviu prie Tavo slenksčio, prie tų didžiulių medinių durų. Nežinau, kodėl būtent dabar esu čia, ir nežinau, ar išdrįsiu įeiti į vidų. Tikriausiai pameni, kaip aš žvelgdavau į Tave, kada eidavau takeliu pro geležines grotas, saugančias Tave, kaip jausdavausi, matydama tuos du didžiulius bokštus, lyg tyčia vis besistiebiančius į dangų ir paliekančius mane vis mažesnę, prilipusią prie žemės kaip skruzdėlytę. Gal šis kontrasto jausmas ir atvedė mane čia? Gal dėl to aš žengiu kelis nedrąsius žingsnius ir tampu Tavo dalimi?

Negaliu patikėti – kiek čia tyrumo, nuoširdumo... Čia viskas nublanksta ir lieki tik Tu ir aš. Atrodo, kad viskas išnyko: pamaldas vedantis kunigas, minia žmonių, kaip nusidėjėliai meldžiantys atleidimo. Bet vis dėlto man kažkodėl baisu. Gal bijau tos tylos, tuštumos, to taip seniai išgyvento jausmo... Juk pameni mane, kai prieš dešimt metų aš čia žengiau: nedrąsiai, įsikibusi į mamos ranką. Tada jaučiausi kaip dabar, tik viskas atrodė kitaip. Tos pačios baltos sienos su didžiuliais skliautais, vitražai languose ir ta DIEVO AKIS. Ir štai dabar aš vėl stoviu ir žvelgiu į ją. Žvelgiu į ją, o akyse prabėga viskas, kas šioje katedroje nutiko. Nesuprantu, ar tai sapnas, vaizduotė, o gal tikrovė? Nejau Tu visa tai matai ir išgyveni? Kiek daug šitos sienos turi paslapčių... Norėčiau jas visas įminti, pajusti tai, kas Tau brangu.

Iš minčių mane pažadina verksmas... Girdžiu, bet netikiu tuo. Staiga grįžtu į realybę ir matau tai, su kuo Tu visada gyveni, kuo Tu alsuoji ir kas Tau rūpi. Tas verksmas tampa nepakeliamas ir atsisukusi pamatau vaizdą, kuris sukrečia mane. Aš tik stoviu vietoje ir klausausi, ką pasakys tos dvi didelės ašarotos akys. Tačiau jos tyli, ir vaikas slepia jas savo delnuose. O aš žvelgiu į jį kaip abejingas žmogus, kurio niekas nedomina, – tik jis ir jo asmeninis gyvenimas. Aš stoviu kaip įbesta, kaip tie žmonės, kurie atėjo pas Tave semtis stiprybės, vilties, ieškoti paguodos, nors jų širdys yra bejausmės ir egoistės.

Ir aš nesugebu to vaiko paklausti, kas atsitiko, bent priglausti ir nuraminti, kad nesijaustų vienišas. Kodėl aš negaliu būti tokia kaip Tu, Katedra? Kodėl tik Tu sugebi visus išklausyti, visas išlietas ašaras paversti vilties spinduliais, moki parklupusį paguosti, suprasti ir užjausti? Tu esi visų šviesa ir viltis. Tavyje visi ieško sielos ramybės, Tavyje „statosi“ savąsias katedras, kurios panašios į Justino Marcinkevičiaus KATEDRĄ. Tik joms aukojam viską: „žmogišką orumą, ambiciją, savigarbą, svajonę, / O kartais ir meilę (taip dažnai ir meilę)“, ir mums atrodo, kad esame tik dulkės vėjyje. Tada mes glaudžiamės prie Tavęs, jaučiamės bejėgiai, o mūsų katedros griūva „ir nėra kolonų, / Kurios šį baisų svorį išlaikytų“, nes aplink „Vieni griuvėsiai. / Griuvėsiai ir tamsa“, ir tik Tu viena stovi toje tamsoje. Ir klausiame savęs, kitų: kas sugebėjo visa tai sugriauti? Ir tenka pripažinti, kad tai „Ne uraganai, ne karai, ne audros / Sugriauna mūsų Katedras – mes patys“.

Štai kokie mes esam: statom ir griaunam, padedam ir įžeidžiam, geriau patylim nei apginam tai, kas mums svarbiausia. O Tu visada čia stovi: ar lyja lietus, primindamas Dievo ašaras, ar pučia šiaurys, primindamas žmonių žiaurumą ir abejingumą, ar kaitina saulė, primindama šeimos ramybę. Tu tik stovi ir tyli; dar kartais praeinančius priglaudi prie savęs ir paguodi, atleidi jiems, nes Tu – ne žmogus, tu – Katedra. Ir netiesa, kad Tu – tik plikos sienos, kurias saugo tūkstančiai margaspalvių balandžių, pakildami kiekvieną kartą, kai kas nors prisiartina prie Tavęs, kad Tu – tik statinys, kuris nieko nereiškia, kad Tu – tik bažnyčia. Man Tu esi visas gyvenimas. Gal dabar nemoku Tau viso to išreikšti, gal nesugebu parodyti savo jausmų, nes nemoku dar džiaugtis lašu lange, danguje nušvitusia vaivorykšte, draugo ištiesta ranka, bet vieną dieną aš čia sugrįšiu... Pažadu, kad sugrįšiu. Tik prašau, Katedra, lauk manęs...

P. S. Tos dvi ašarotos akys – tai maldos ir vilties ašaros. Tik vakar sužinojau, kad tos akys liko vienos šiam pasauly (vaiko tėvai pateko į avariją). Ir žinai, Katedra, aš sugebėsiu pastatyti savo KATEDRĄ širdyje. Ji bus tokia pat, kaip Tu. Gal grius jos kolona, bet tada aš statysiu dvi. Ir nepaliksiu daugiau ašarotų akių vienų, nebebūsiu abejinga, nes kartais žmogui reikia tiek nedaug – tik pasakyti, kad viskas bus gerai...



Judita GRAŽULYTĖ

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 11c klasės mokinė



***

Sveika, miela Katedra! Su užsidegimu ir viltimi ėmiausi tau rašyti, o štai jau trečias vakaras negaliu suregzti sakinio. Srūte srūva savos ir svetimos mintys, atsiminimai, įspūdžiai, bet viskas niūkso priešais sumišai suvirtę į aukštą minčių kalną, ir nežinau, iš kurios pusės pradėti jas kasti.

Labai noriu tikėti, kad išgirsi mano žodžius, skirtus Tau. Nežinau, ar tu juos perskaitysi, ar Tu skaitai juos man berašant, ar Tu visą laiką galėdavai skaityti mano mintis, kai aš parimusi tyliai melsdavausi, ir dabar nieko naujo nesužinosi.

Pirmiausia, nepyk, kad rašau kompiuteriu, tiesiog taip man daug greičiau ir paprasčiau.

Šįvakar namuose tylu, tokia mistiška idilė, kuri skatina atsiverti Tau. Šiaip mano namuose labai retai galėdavai išgirsti tylą, retai užuosdavai vienatvę – jie dažnai būdavo per daug gyvi. Pats ypatingiausias dalykas čia – tai vaizdas pro langą. Ir tas vaizdas yra tik mano, niekieno kito (mat rytinis kambario langas atsiveria į šventorių). Pro langą stebiu žmones, įsisiautusius į didžiulius šalikus, kailius, jie skuba iki nosies užsitraukę kepures ar šiltas skaras – jie ieško užuovėjos ir skuba į Dievo namus.

Mano tėvai taip pat buvo religingi, darbštūs žmonės. Pamenu, ir man būdavo smagu ištrūkti iš tėvo dirbtuvėlės (tėvas droždavo įvairias statulėles, dažnai „dievulėlius“, o aš jas dažydavau) ir keliauti į labai didelę ir prabangiai išpuoštą Katedrą. Sėdėdama čia, aš kartais stebėdavau kitus, man atrodydavo, kad žmonės ateina čia ne tik pasimelsti, bet ir užmiršti savo varganų gyvenimų. Jie žiūrinėdavo paveikslus (tai įstabūs meno dirbiniai), vitražus (tėvas taip pat kartais ieškodavo naujų idėjų drožiniams), žvilgsniu pagaudavau ir šiaip žioplinėjančių, kurie visiškai negirdėdavo kunigo žodžių. Po mišių tėvai būdavo pakilios nuotaikos, ir mes, visi trys, traukdavome namo. Jau tada supratau, kad Bažnyčia žmonėms kaip opijus – maloniai svaigina širdis.

Paprastomis dienomis padėdavau tėvui drožti statulėles arba jas pardavinėdavau – siūlydavau „dievulėlius“ praeiviams.

Tu paklausi, kodėl aš visa tai Tau pasakoju?! Ogi todėl, kad aš daugiau neturiu kam išsipasakoti, nes tėvai vieną dieną į namus daugiau negrįžo.

Dabar mano pasaulis – tai viena iš daugelio akmenimis išgrįstų upių. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, patiriu ir džiaugsmingų akimirkų. Bet tai buvo seniai. Visada taip nutinka, bet kai tai prarandame, gyvename praeitimi arba ryžtamės ką nors keisti. Dažniausiai nesiryžtame. Aš nesiryžau. Atrodytų – nieko nuostabaus. Žmonės sako, kad gyvenimas kaip bangos – tai sėdi ant keteros, tai nusileidi kiek žemiau. Man palyginimas su bangomis netinka. Jūra atsitraukė toli į save, ir aš likau tysoti ant smėlio. Norėčiau, kad mano gyvenime prasidėtų cunamis...

Vakar vėl aplankiau Tave, mano mieloji Katedra, tikėjausi čia rasti ramybę, susikaupimą, kurio visi troškome Šventų Velykų išvakarėse. Juk šis laikas ypatingas: tai laikas, kai prisikelia Jėzus, atnešdamas mums, tikintiesiems, dalelę savo dieviškos šilumos, dalelę savęs. Tai laikas, kada norime atleisti kaltes, sutaikyti pikčiausius priešus, kada visa, kas bloga, nugrimzta užmarštin.

Man pavyko – aš nurimau ir susitaikiau su siųstais gyvenimo išbandymais. Dabar aš nusprendžiau saugoti praeities akimirkas. Viskas labai greitai praeina, net blogi dalykai. Tik jie palieka juodą dėmelę akyse ir lūpų kampučiuose. Kartais jų tiek daug, kad sunku šypsotis. Tačiau pasaulyje yra daug nuostabių, trapių dalykų. Greitai po mano namų langais žydės krokai, ak, kaip norėčiau Tau juos parodyti! Mano didelių norų sąraše – didelis ateities noras, kad žmonės mokėtų juoktis ir dalintis gėrybėmis, kad Tu jiems padėtum eiti geru, teisingu keliu, kad ir po kelių šimtų metų žmogus prisiglaustų prie medžio kamieno ir tikra boružė nebūtų retenybė.

Tikiu, kad Tu ir mano angelas sargas saugote mane. Aš pasimelsiu ir viskas bus gerai...

Iki.



Oksana ZEMLIANSKAJA

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 9e klasės mokinė



***

Brangioji Katedra, jau 10 metų Tu puoši mūsų miestelį. Tavo didingumas pakeri kiekvieną praeivį. Jau 10 metų Tavo tvirtos sienos, pakilusios iš griuvėsių, pasitinka rytmetinius saulės spindulius ir palydi gęstančią saulę. Tu stebi besikeičiantį mūsų miestą, į darbą skubančius praeivius, aikštėje krykštaujančius vaikus, mašinų srautus gatvėse. Visa tai tarsi sudaro nepaliaujančią tekėti sraunią upę, kurios viduryje yra sala, kur galima pabūti su savimi, išgirsti sąžinės balsą. Ta sala Vilkaviškyje – Tu.

Kai išgirstu skambų žodžių junginį VILKAVIŠKIO KATEDRA, atrodo, kad užuodžiu smilkalų kvapą, matau sniego baltumo sienas, įvairiaspalvius žaižaruojančius vitražus, girdžiu varpų dūžius bei gaudžiančius vargonus, jaučiu tą žodžiais neapsakomą jausmą, kai tarsi pasineriu į tirštą ramybės rūką, kada viskas aplink nustoja egzistuoti.

Labai gaila, kad aš retai aplankau Tave. Beveik kiekvieną rytą praeinu pro Tave, regiu žmones, skubančius į rytines mišias, žaviuosi žydinčiais rododendrais, bet neužeinu. Tu supranti mane – tas pašėlęs noras skubėti gyventi, nepaliaujamas skubėjimas veikia mane kaip daugelį mano bendraamžių. Nepyk, kad apsilankau per pačias didžiąsias šventes arba kai labai liūdna. Tiesa, kiekvieną kartą pajuntu kylanti nerimą – sustoju prie skelbimų lentos, pamindžikuoju ir tada... Galbūt pasijuntu pernelyg maža prieš Tave ir mane supantį paslaptingą pasaulį. Suprantu, kad tokių ieškančių keleivių, paklydusių, parklupusių ir vėl kylančių, ne kartą praėjo pro Tave.

Daugelis vilkaviškiečių ateis į Tavo 10 metų gimtadienį. Visiems užteks gimtadienio torto su žvakelėmis. Aš įsivaizduoju, kad viena žvakutė turėtų šviesti gerb. A.Kurtinaičiui, kuris turbūt buvo Tavo pradžių pradžia. Jis rinko parašus, kad būtų leista atstatyti. Šalia plevens žvakelė, žyminti gerb. dekano V.Gustaičio veiklą, jo entuziazmą, ryžtą, norą burti žmones. Tavo gimtadienyje tostus sakys ir projektuotojams, statybininkams, vitražų kūrėjui. Koks Tavo gimtadienis be choristų ir mišių patarnautojų, be aplinkos tvarkytojų, rėmėjų. Visiems atsiras po žvakelę, degančią ant šventinio torto. Ateisime į gimtadienį, nes tikėsimės rasti ramybės besiblaškančiai sielai, peno kūrybai.

Ieškosiu aš savęs, būdama toje šventėje. Tu ramiai stebėsi mus, mūsų brendimą. Priimsi mus, atėjusius be dovanų, bet mes pajusime Tavąsias dovanas. Mes būsime palaiminti, džiaugsimės palikę savo rūpesčius Tau. Atleisk, juk mes tokie. Patys nesugebame sau atleisti, save paguosti. Todėl tikime, kad Tavo skliautai skambės nuo mūsų maldavimų, prašymų.

Katedra, mes keisimės, o Tu visados liksi tokia – amžinai rami, nepriekaištingai tvirta, drąsiai atlaikanti įvairius politinius vėjus. Tu nesvyruosi ir mums teiksi užuovėją.

Su gražiu jubiliejumi Tave sveikina visa mano šeima.



Agnė MILIŪTĖ

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 8b klasės mokinė



***

Miela Katedra, aš esu Urtė. Mokausi Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje.

Noriu Tavęs paklausti, ar patinka Vilkaviškio miestas? Tu esi laiminga, kai Tave aplanko daug žmonių?

Aš jau pernai priėmiau Pirmąją Komuniją. Norėčiau papasakoti Tau apie tą dieną. Visi vaikai buvome apsisiautę baltais apsiaustais. Mes atrodėme kaip maži angeliukai. Pirmiausia visi ėjome išpažinties. Drebėjau ir labai jaudinausi, kad pirmą kartą priimsiu Kristaus kūną į savo širdį. Kai atėjo mano eilė, supratau, kad visai nebaisu.

Vėliau visi išėjome į lauką. Vienuolė mums įdavė po baltą balioną. Visi kartu juos paleidome į orą. Balionai labai gražiai atrodė danguje.

Aš jaučiausi puikiai. Dievulis buvo mano širdyje. Mama su tėveliu man padovanojo gražią grandinėlę su angeliuku. Dabar aš ją nešioju. Angeliukas mane visur saugoja.

Tau, Katedra, norėčiau palinkėti, kad stovėtum daug metų ir puoštum mūsų miestą. Nepamiršk, kad Tu žmonėms esi labai reikalinga. Aš Tave dažnai lankysiu ir prisiminsiu visą gyvenimą.



Urtė ANDRIUŠKEVIČIŪTĖ

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 4d klasės mokinė



***

Sveika, mano Katedra, aš esu Sandra. Mokausi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje penktoje klasėje. Tavo karalystėje aš lankausi dažnai. Man patinka Tavo bokštai ir varpo skambesys. Aš gerbiu Tave, nes žinau, kad mano tėtis Tave statė. Jis tuo labai didžiuojasi.

Praėjusiais metais per šv. Velykas aš barsčiau gėlytes kartu su gerbiamomis vienuolėmis Vilija ir Dalyte. O dabar norėčiau Tavęs atsiprašyti, kad jau beveik du mėnesius neateinu Tavęs ir Tavo draugų kunigų aplankyti. Nors neateinu į svečius pas Tave, bet kiekvieną vakarą meldžiuosi prie lovos. Taip mokė mane močiutė, taip moko mane mama.

Jau du mėnesius nebuvau išpažinties. Šį sekmadienį tikrai eisiu. Eisim visa šeima. Aš noriu pasakyti Tau didelę paslaptį. Labiausiai iš visų kunigų aš myliu du – Dekaną ir kunigą Joną. Kai einu išpažinties ir komunijos, visada stengiuosi eiti pas juos. Pačios įdomiausios šv. Mišios būna tada, kai jas aukoja gerbiamas ir visų mylimas Dekanas. Žinau, kad jis turėjo įdėti daug darbo ir pastangų, kad Vilkaviškyje stovėtum Tu, Katedra. Tu – balta ir grakšti tartum gulbė. Negaliu pamiršti, kaip Eucharistinio kongreso metu šventoriuje buvo pristatyta daugybė baltų avinėlių. Tada Tu atrodei kaip iš gražiausios pasakos. Tavo balta spalva simbolizuoja gėrį, tyrumą. Žmonės, apsilankę tavo karalystėje, atsikrato juodų ir piktų minčių bei tampa geresni ir tyresni. Tavo didinga aplinka padeda siekti glaudesnio ryšio su Dievu.

Aš mėgstu daryti įvairius darbelius iš plastilino, popieriaus, siūlų. Visada stengiuosi Tave pamaloninti pačios pagamintomis dovanėlėmis. Aš tikiuosi, kad jos Tau patinka, nes dovanotos su meile ir pagarba.

Jau dešimtmetį Tu puoši mūsų mažą miestelį. Žinau, jog seniau Vilkaviškyje stovėjo Katedra, bet karo metais ji buvo sugriauta. Nors aš už Tave vyresnė, bet jaučiuosi tokia mažutė prieš Tavo didybę. Tavo atidarymo 1998 metų liepos 11 dieną aš neprisimenu, nes man buvo vos vieneri. Bet tėvai pasakojo, kad šis įspūdingas reginys išliks jų širdyse visą gyvenimą.

Kur dar žmogus gali geriau ir saugiau jaustis, jei ne Dievo namuose? Kas jį geriau supras ir užjaus, jei ne Dievo tarnai? O pasidalyti savo mintimis su Dievu didingoje Tavo aplinkoje yra kiekvieno krikščionio didžiausias troškimas.

Nuoširdžiai ir pagarbiai



Sandra PLIKYNAITĖ

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos 5a klasės mokinė



***

Brangi Katedra, minint Tavo gražų dešimties metų jubiliejų norėčiau garsiai pasidalyti savo mintimis. Taip garsiai, kaip garsiai skamba Tavo trys varpai.

Kiekvieną kartą einant pro Tave mano akis patraukia Tavo vitražų langai. Jie lyg kokios akys žiba įvairiausiomis spalvomis. O išlindęs saulės spindulėlis tik dar labiau jas išryškina apiberdamas savo šviesa. Spindulėlio šviesa pabudina ir mažiausiąjį varpą, kuris pavadintas šv. Jono Krikštytojo vardu. Jis praneša Tavo žmonėms, kad ateina rytas ir prasideda nauja diena. Nepamiršta savo pareigų ir vidurinysis – šv. Juozapo ir šv. Antano vardais pavadintas varpas. Jis Tavo parapijiečiams skelbia vidurdienį, visus kviesdamas pas Tave į svečius ir vakaro šv. Mišioms. Trečiasis, didysis, šv. Kazimiero ir Švč. Mergelės Marijos varpas, prisijungia per didžiąsias metų šventes. Jie kartu su Tavimi iš viršaus stebi tolimų, artimų kaimų gyventojus.

Kažin kokį jaudulį kelianti dvasia sklando Tavo tvirtovės viduje tarp sėdinčių žmonių, bylodama, kad čia Tavo žmogus ateina pamąstyti, apgalvoti nuveiktus darbus, pasakytus žodžius. Bet štai nuskamba katedros šeimininko žodžiai, bylodami, kad šiandien šv. Velykų sekmadienis, taip pat liudydami darbingų ir linksmų dienų pradžią:

– Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Tavo žmonės pasisėmę dvasios stiprybės, teigiamų emocijų, pagarbos darbui išeina lydimi Tavo šviesių akių.

Taigi Tau linkiu tvirtų sienų, garsaus varpų skambėjimo ir minios tikrų katalikų. Kiekvieną, čia užsukusį, laimink, priglausk, suprask ir lauk. O aš bėgu kiaušinių ridenti...

Šviesių šv. Velykų Tau, Katedra, linki Keturvalakių pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinys



Adas VILIUŠIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas