|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-06-03 09:29
|
|
|
Kai gaivus Laisvės vėjas iš Tėvynės padangės išsklaidė niūrius debesis, lietuvių širdyse prabudo jausmai – ilgai slopinti, aprimę. Jie išsiliejo dainomis, lyrikos posmais. Dienos šviesą išvydo gausybė knygų – slėptų, saugotų, laukusių savo laiko. Išgirdome daug naujų rašytojų vardų. Širdies balsu prabilo nežinomi autoriai, pasakojantys apie emigraciją, tremtį. Pasirodė labai gausi memuarinė literatūra. Prie pastarosios priklausytų ir mūsų kraštiečio Adolfo Bernoto knyga „Tėviškės beržai“, išleista šiais metais Marijampolėje.
Knygos autorius – inžinierius architektas. Leidinys sudomins ne tik Vilkaviškio regiono skaitytojus. A.Bernotas aprėpia platų horizontą – nuo Perlojos, kurioje gimė, iki Bartninkų, Piliakalnių, kur augo, brendo.
Adolfo tėvas Jonas Bernotas, pietų pasienio tarnybos karininkas, dar jaunas grįžo į Piliakalnius, savo gimtinę, su dviem našlaičiais sūneliais – Jonu ir Adolfu. Knygos autorius mena ir Dzūkijos perlą – Perloją, motinos gimtinę, kalba apie jautrius, vaišingus Dainavos krašto žmones. Tačiau visa knyga – tai mūsų krašto vaizdai, karo, pokario metų tragiški įvykiai, dramatiški okupacinio laikotarpio žmonių likimai.
Verčiant lapą po lapo, atminty lyg gyvi prabunda gimtosios žemės paveikslai: medžiuose skendinčios sodybos, kalvos, kalneliai, skaidrioji Aista... Veda knygos autorius skaitytoją iš sodžiaus į sodžių, aplanko sunykusius dvarus, kadaise didybe ir turtais besipuikavusius. Stabtelėja Bartninkuose, kur ilsisi gentainiai, pasižvalgo po Vilkaviškį, kuriame pradėjo savo mokslo kelią. Subtiliai, su meile autorius pasakoja apie savo krašto žmones. Vienu kitu štrichu jis pažymi būdingesnius charakterio bruožus, šio krašto papročius. Knygoje šyptelėja ir tarmiškas žodis, frazė, suskamba humoro gaidelė....
Skaudžiausiai išgyventi karo metai. Šiurpūs besitraukiančio fronto vaizdai, deganti Bartninkų bažnyčia, karo ugnyje skendintis Vilkaviškis. Sugriautos, sudegintos trobos. Žmonių neviltis, skurdas, dvasinės kančios, o vėliau – tamsūs sovietinės okupacijos dešimtmečiai, sodybų naikinimas...
Prisiminimų autorius parodo, kokie teisingi, darbštūs ir stiprios dvasios buvo mūsų tėvai, koks drąsus ir ryžtingas jaunimas, atkakliai besiveržiantis į mokslo šviesą. Šitie žmonės niekada nenutolo nuo gimtinės – vienintelės brangiausios žemės. Čia pailsi širdis, prabyla mintis...
Atsiverskime Adolfo Bernoto knygą „Tėviškės beržai“. Įsiklausykime į jos nostalgišką balsą: „... aplankiau buvusios tėviškės kiemą. Ties buvusios stubos buvusiu prieangiu dar gulėjo pakrypę, žemėn stipriai įsėdę jaunystės padų glostyti prieangio slenksčio akmenys... Iš jų dvelkė čia buvusi šiluma <...>. Du seni dar iki šiol išlikę ir viską viską matę mielieji tėviškės beržai. <...> Jaučiu gaivų tų beržų kvėpavimą ir malonų šnarėjimą. Taip kaip tais jau seniai ir toli išskridusiais laikais. <...> išsiėmiau lengvąjį molbertą ir labai skubėdamas, gal per daug tirštu akvarelės potėpiu nutapiau tas tėviškės pėdsakų liekanas. Atvažiavęs kitą kartą tėviškės pėdsakų jau neradau. <...> Ir tėviškės beržai... buvo jau išrauti su šaknimis.“
Daugelio mūsų atminty ir širdy teberusena jaukus gimtojo namo židinys. Jo šviesa negęsta – šildo ir saugo nuo žvarbių likimo vėtrų.
Petronėlė PAŠKAUSKIENĖ
Kai gaivus Laisvės vėjas iš Tėvynės padangės išsklaidė niūrius debesis, lietuvių širdyse prabudo jausmai – ilgai slopinti, aprimę. Jie išsiliejo dainomis, lyrikos posmais. Dienos šviesą išvydo gausybė knygų – slėptų, saugotų, laukusių savo laiko. Išgirdome daug naujų rašytojų vardų. Širdies balsu prabilo nežinomi autoriai, pasakojantys apie emigraciją, tremtį. Pasirodė labai gausi memuarinė literatūra. Prie pastarosios priklausytų ir mūsų kraštiečio Adolfo Bernoto knyga „Tėviškės beržai“, išleista šiais metais Marijampolėje. |
Knygos autorius – inžinierius architektas. Leidinys sudomins ne tik Vilkaviškio regiono skaitytojus. A.Bernotas aprėpia platų horizontą – nuo Perlojos, kurioje gimė, iki Bartninkų, Piliakalnių, kur augo, brendo.
Adolfo tėvas Jonas Bernotas, pietų pasienio tarnybos karininkas, dar jaunas grįžo į Piliakalnius, savo gimtinę, su dviem našlaičiais sūneliais – Jonu ir Adolfu. Knygos autorius mena ir Dzūkijos perlą – Perloją, motinos gimtinę, kalba apie jautrius, vaišingus Dainavos krašto žmones. Tačiau visa knyga – tai mūsų krašto vaizdai, karo, pokario metų tragiški įvykiai, dramatiški okupacinio laikotarpio žmonių likimai.
Verčiant lapą po lapo, atminty lyg gyvi prabunda gimtosios žemės paveikslai: medžiuose skendinčios sodybos, kalvos, kalneliai, skaidrioji Aista... Veda knygos autorius skaitytoją iš sodžiaus į sodžių, aplanko sunykusius dvarus, kadaise didybe ir turtais besipuikavusius. Stabtelėja Bartninkuose, kur ilsisi gentainiai, pasižvalgo po Vilkaviškį, kuriame pradėjo savo mokslo kelią. Subtiliai, su meile autorius pasakoja apie savo krašto žmones. Vienu kitu štrichu jis pažymi būdingesnius charakterio bruožus, šio krašto papročius. Knygoje šyptelėja ir tarmiškas žodis, frazė, suskamba humoro gaidelė....
Skaudžiausiai išgyventi karo metai. Šiurpūs besitraukiančio fronto vaizdai, deganti Bartninkų bažnyčia, karo ugnyje skendintis Vilkaviškis. Sugriautos, sudegintos trobos. Žmonių neviltis, skurdas, dvasinės kančios, o vėliau – tamsūs sovietinės okupacijos dešimtmečiai, sodybų naikinimas...
Prisiminimų autorius parodo, kokie teisingi, darbštūs ir stiprios dvasios buvo mūsų tėvai, koks drąsus ir ryžtingas jaunimas, atkakliai besiveržiantis į mokslo šviesą. Šitie žmonės niekada nenutolo nuo gimtinės – vienintelės brangiausios žemės. Čia pailsi širdis, prabyla mintis...
Atsiverskime Adolfo Bernoto knygą „Tėviškės beržai“. Įsiklausykime į jos nostalgišką balsą: „... aplankiau buvusios tėviškės kiemą. Ties buvusios stubos buvusiu prieangiu dar gulėjo pakrypę, žemėn stipriai įsėdę jaunystės padų glostyti prieangio slenksčio akmenys... Iš jų dvelkė čia buvusi šiluma <...>. Du seni dar iki šiol išlikę ir viską viską matę mielieji tėviškės beržai. <...> Jaučiu gaivų tų beržų kvėpavimą ir malonų šnarėjimą. Taip kaip tais jau seniai ir toli išskridusiais laikais. <...> išsiėmiau lengvąjį molbertą ir labai skubėdamas, gal per daug tirštu akvarelės potėpiu nutapiau tas tėviškės pėdsakų liekanas. Atvažiavęs kitą kartą tėviškės pėdsakų jau neradau. <...> Ir tėviškės beržai... buvo jau išrauti su šaknimis.“
Daugelio mūsų atminty ir širdy teberusena jaukus gimtojo namo židinys. Jo šviesa negęsta – šildo ir saugo nuo žvarbių likimo vėtrų.
Petronėlė PAŠKAUSKIENĖ
Publikuota: 2008-06-03 09:29:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|