„Santaka“ / Knygų lentynoje – kraštiečių kūriniai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2008-06-03 09:29

Dalinkitės:  


Knygų lentynoje – kraštiečių kūriniai

Kai gaivus Laisvės vėjas iš Tėvynės padangės išsklaidė niūrius debesis, lietuvių širdyse prabudo jausmai – ilgai slopinti, aprimę. Jie išsiliejo dainomis, lyrikos posmais. Dienos šviesą išvydo gausybė knygų – slėptų, saugotų, laukusių savo laiko. Išgirdome daug naujų rašytojų vardų. Širdies balsu prabilo nežinomi autoriai, pasakojantys apie emigraciją, tremtį. Pasirodė labai gausi memuarinė literatūra. Prie pastarosios priklausytų ir mūsų kraštiečio Adolfo Bernoto knyga „Tėviškės beržai“, išleista šiais metais Marijampolėje.

Knygos autorius – inžinierius architektas. Leidinys sudomins ne tik Vilkaviškio regiono skaitytojus. A.Bernotas aprėpia platų horizontą – nuo Perlojos, kurioje gimė, iki Bartninkų, Piliakalnių, kur augo, brendo.

Adolfo tėvas Jonas Bernotas, pietų pasienio tarnybos karininkas, dar jaunas grįžo į Piliakalnius, savo gimtinę, su dviem našlaičiais sūneliais – Jonu ir Adolfu. Knygos autorius mena ir Dzūkijos perlą – Perloją, motinos gimtinę, kalba apie jautrius, vaišingus Dainavos krašto žmones. Tačiau visa knyga – tai mūsų krašto vaizdai, karo, pokario metų tragiški įvykiai, dramatiški okupacinio laikotarpio žmonių likimai.

Verčiant lapą po lapo, atminty lyg gyvi prabunda gimtosios žemės paveikslai: medžiuose skendinčios sodybos, kalvos, kalneliai, skaidrioji Aista... Veda knygos autorius skaitytoją iš sodžiaus į sodžių, aplanko sunykusius dvarus, kadaise didybe ir turtais besipuikavusius. Stabtelėja Bartninkuose, kur ilsisi gentainiai, pasižvalgo po Vilkaviškį, kuriame pradėjo savo mokslo kelią. Subtiliai, su meile autorius pasakoja apie savo krašto žmones. Vienu kitu štrichu jis pažymi būdingesnius charakterio bruožus, šio krašto papročius. Knygoje šyptelėja ir tarmiškas žodis, frazė, suskamba humoro gaidelė....

Skaudžiausiai išgyventi karo metai. Šiurpūs besitraukiančio fronto vaizdai, deganti Bartninkų bažnyčia, karo ugnyje skendintis Vilkaviškis. Sugriautos, sudegintos trobos. Žmonių neviltis, skurdas, dvasinės kančios, o vėliau – tamsūs sovietinės okupacijos dešimtmečiai, sodybų naikinimas...

Prisiminimų autorius parodo, kokie teisingi, darbštūs ir stiprios dvasios buvo mūsų tėvai, koks drąsus ir ryžtingas jaunimas, atkakliai besiveržiantis į mokslo šviesą. Šitie žmonės niekada nenutolo nuo gimtinės – vienintelės brangiausios žemės. Čia pailsi širdis, prabyla mintis...

Atsiverskime Adolfo Bernoto knygą „Tėviškės beržai“. Įsiklausykime į jos nostalgišką balsą: „... aplankiau buvusios tėviškės kiemą. Ties buvusios stubos buvusiu prieangiu dar gulėjo pakrypę, žemėn stipriai įsėdę jaunystės padų glostyti prieangio slenksčio akmenys... Iš jų dvelkė čia buvusi šiluma <...>. Du seni dar iki šiol išlikę ir viską viską matę mielieji tėviškės beržai. <...> Jaučiu gaivų tų beržų kvėpavimą ir malonų šnarėjimą. Taip kaip tais jau seniai ir toli išskridusiais laikais. <...> išsiėmiau lengvąjį molbertą ir labai skubėdamas, gal per daug tirštu akvarelės potėpiu nutapiau tas tėviškės pėdsakų liekanas. Atvažiavęs kitą kartą tėviškės pėdsakų jau neradau. <...> Ir tėviškės beržai... buvo jau išrauti su šaknimis.“

Daugelio mūsų atminty ir širdy teberusena jaukus gimtojo namo židinys. Jo šviesa negęsta – šildo ir saugo nuo žvarbių likimo vėtrų.



Petronėlė PAŠKAUSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas