|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-06-03 09:28
|
|
|
Ne tik „Kapčiaus“ kavinėje galima puotauti – jos savininkai Irena ir Algis Žiemiai gražią dieną svečius kviečia pasėdėti lauke, o vakare – prie lauko židinio.
Autorės nuotr.
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Kai prieš gerą dešimtmetį iškart už Vilkaviškio ženklo, prie ežero, ėmė kilti nemenkas mūriukas, daugelis stebėjosi jo savininko Algio Žiemio užmojais. Dar gerai nebaigęs įsirengti gyvenamųjų kambarių, jis ėmėsi tvarkyti paežerę, žvyruoti kelią. Greitai prie kelio atsirado ir didžiulė iškaba, kviečianti užsukti į „Kapčiaus“ kavinę.
Pusrūsyje – erdvi pirtis
– Dabar jau kavinės kasdien nelaikome atidarytos, – sakė šeimininkas. – Pas mus žmonės užsisako banketus. Čia graži aplinka, tad lankytojų netrūksta. Mano žmona Irena pati sudaro meniu, išrenka šventinius papuošimus, suderina su užsakovais spalvas. Kai reikia, pasamdome laikinas darbuotojas.
Neseniai pusrūsyje Žiemiai įrengė erdvią pirtį. Greta yra dušai, tualeto patalpos, net ledinio vandens puodas. Prie pirties – nemaža salė, kurioje galima švęsti įvairias šventes draugų ir artimųjų būryje.
– Ant sienos vis pakabinu ką nors gražaus, – sakė Algis Žiemys. – Kai patalpų nenuomoju, į pirtį ateina draugų, pažįstamų, kurie vis šį bei tą padovanoja. Kai ką pamatęs pats nusiperku. Taip atsirado visa kolekcija.
Gamtoje – kaip namie
Aprodęs gražiai įrengtą pirtį, verslininkas jau vedė į kiemą, kur prie lauko židinio baigia įrengti tikriausius apartamentus ant ratų. Gyvenamajame vagone, kurį vilkaviškietis išnuomoja norintiesiems, – du miegamieji, svetainė, virtuvė, dušas, tualetas. Žodžiu, viskas, ko reikia norint komfortiškai pailsėti. Savininkas čia ir televizorių atnešė, kad atvažiavęs gamtoje pailsėti svečias jaustųsi kaip namuose.
– Štai čia padariau aikštelę kempingui, – skubėjo rodyti dar vieną naujai įrengtą vietą verslininkas. – Joje yra elektra, kad atvažiavę žmonės iš užsienio su nameliais ant ratų galėtų čia apsistoti. Jau kelerius metus iš eilės pas mane atvažiuoja užsieniečiai, prašo vietos ant pievos, aš jiems leidžiu. O dabar ir tokias paslaugas galėsiu pasiūlyti. Čia vieta graži, žmones pritraukia, tai kodėl tuo nepasinaudoti...
Nenuleidžia rankų
Paklaustas, kaip baigėsi konfliktai su statybos inspektoriumi, A.Žiemys tik liūdnai palingavo galvą.
– Susimokėjau aš tuos pusantro tūkstančio už sūpynes, – sakė verslininkas. – Geriau jau vaikams porą smėlio dėžių būčiau įrengęs... Neleido man nieko daryti valdiškoje žemėje, atrodo, jog norėčiau pakenkti. Juk dėl žmonių stengiausi, kad jiems būtų čia ką veikti, kad įdomiau laiką praleistų. Tai mano pastangas „įvertino“... Tačiau dabar, kai nupirkau kelis sodo sklypus, pasidariau ir krepšinio stovą, ir tinklinio aikštelę. Smagu čia net ir naktį. Įrengiau apšvietimą visoje teritorijoje. Kai geras oras, tai čia pasaka – ežeras banguoja, ugnelė židiny traška. Būk ir norėk.
Reikėtų asfalto
Išpuoselėti darželiai, alpinariumai – žmonos Irenos rūpestis. Darbšti, smulkutė moteris triūsia ir virtuvėje, ir aplinką tvarko. Kai nespėja, į pagalbą kviečiasi pažįstamą moterį. Atrodo, kad savo asmeninio gyvenimo Žiemiai nebeturi. Kavinės svečiams leista vaikštinėti po sodelį, gėrėtis iš pašaro smulkintuvo, žmonių akseline vadinamo, padarytu kriokliu, suptis sūpynėse.
– Algiui apskritai patinka su žmonėmis bendrauti, – sakė Irena Žiemienė. – Jei tik kas iš pažįstamų atvažiuoja prie ežero, tuoj jis eina pašnekėti, dalijasi savo idėjomis, vedžioja, rodo. Jam smagu, kai sulaukia svečių. Liūdna mums vieniems būtų, jei neturėtume šito verslo, tuščias atrodytų didžiulis namas, per daug tylu jame...
– Žinai, kas dar blogai čia? – klausė vėl iš kažkur išdygęs A.Žiemys. – Ogi asfalto reikėtų. Dulka baisiausiai tas kelias, negerai. Girdėjau, kad jei prisidedi 20 procentų prie visos darbų sumos, tai valdžia padeda išasfaltuoti. Buvau dėl to nuėjęs, bet gavau velnių, kad amžinai lendu kur nereikia, pykstuosi su valdžia, tai daugiau ir nelendu...
Kai prieš gerą dešimtmetį iškart už Vilkaviškio ženklo, prie ežero, ėmė kilti nemenkas mūriukas, daugelis stebėjosi jo savininko Algio Žiemio užmojais. Dar gerai nebaigęs įsirengti gyvenamųjų kambarių, jis ėmėsi tvarkyti paežerę, žvyruoti kelią. Greitai prie kelio atsirado ir didžiulė iškaba, kviečianti užsukti į „Kapčiaus“ kavinę. |
– Dabar jau kavinės kasdien nelaikome atidarytos, – sakė šeimininkas. – Pas mus žmonės užsisako banketus. Čia graži aplinka, tad lankytojų netrūksta. Mano žmona Irena pati sudaro meniu, išrenka šventinius papuošimus, suderina su užsakovais spalvas. Kai reikia, pasamdome laikinas darbuotojas.
Neseniai pusrūsyje Žiemiai įrengė erdvią pirtį. Greta yra dušai, tualeto patalpos, net ledinio vandens puodas. Prie pirties – nemaža salė, kurioje galima švęsti įvairias šventes draugų ir artimųjų būryje.
– Ant sienos vis pakabinu ką nors gražaus, – sakė Algis Žiemys. – Kai patalpų nenuomoju, į pirtį ateina draugų, pažįstamų, kurie vis šį bei tą padovanoja. Kai ką pamatęs pats nusiperku. Taip atsirado visa kolekcija.
Aprodęs gražiai įrengtą pirtį, verslininkas jau vedė į kiemą, kur prie lauko židinio baigia įrengti tikriausius apartamentus ant ratų. Gyvenamajame vagone, kurį vilkaviškietis išnuomoja norintiesiems, – du miegamieji, svetainė, virtuvė, dušas, tualetas. Žodžiu, viskas, ko reikia norint komfortiškai pailsėti. Savininkas čia ir televizorių atnešė, kad atvažiavęs gamtoje pailsėti svečias jaustųsi kaip namuose.
– Štai čia padariau aikštelę kempingui, – skubėjo rodyti dar vieną naujai įrengtą vietą verslininkas. – Joje yra elektra, kad atvažiavę žmonės iš užsienio su nameliais ant ratų galėtų čia apsistoti. Jau kelerius metus iš eilės pas mane atvažiuoja užsieniečiai, prašo vietos ant pievos, aš jiems leidžiu. O dabar ir tokias paslaugas galėsiu pasiūlyti. Čia vieta graži, žmones pritraukia, tai kodėl tuo nepasinaudoti...
Paklaustas, kaip baigėsi konfliktai su statybos inspektoriumi, A.Žiemys tik liūdnai palingavo galvą.
– Susimokėjau aš tuos pusantro tūkstančio už sūpynes, – sakė verslininkas. – Geriau jau vaikams porą smėlio dėžių būčiau įrengęs... Neleido man nieko daryti valdiškoje žemėje, atrodo, jog norėčiau pakenkti. Juk dėl žmonių stengiausi, kad jiems būtų čia ką veikti, kad įdomiau laiką praleistų. Tai mano pastangas „įvertino“... Tačiau dabar, kai nupirkau kelis sodo sklypus, pasidariau ir krepšinio stovą, ir tinklinio aikštelę. Smagu čia net ir naktį. Įrengiau apšvietimą visoje teritorijoje. Kai geras oras, tai čia pasaka – ežeras banguoja, ugnelė židiny traška. Būk ir norėk.
Išpuoselėti darželiai, alpinariumai – žmonos Irenos rūpestis. Darbšti, smulkutė moteris triūsia ir virtuvėje, ir aplinką tvarko. Kai nespėja, į pagalbą kviečiasi pažįstamą moterį. Atrodo, kad savo asmeninio gyvenimo Žiemiai nebeturi. Kavinės svečiams leista vaikštinėti po sodelį, gėrėtis iš pašaro smulkintuvo, žmonių akseline vadinamo, padarytu kriokliu, suptis sūpynėse.
– Algiui apskritai patinka su žmonėmis bendrauti, – sakė Irena Žiemienė. – Jei tik kas iš pažįstamų atvažiuoja prie ežero, tuoj jis eina pašnekėti, dalijasi savo idėjomis, vedžioja, rodo. Jam smagu, kai sulaukia svečių. Liūdna mums vieniems būtų, jei neturėtume šito verslo, tuščias atrodytų didžiulis namas, per daug tylu jame...
– Žinai, kas dar blogai čia? – klausė vėl iš kažkur išdygęs A.Žiemys. – Ogi asfalto reikėtų. Dulka baisiausiai tas kelias, negerai. Girdėjau, kad jei prisidedi 20 procentų prie visos darbų sumos, tai valdžia padeda išasfaltuoti. Buvau dėl to nuėjęs, bet gavau velnių, kad amžinai lendu kur nereikia, pykstuosi su valdžia, tai daugiau ir nelendu...
Publikuota: 2008-06-03 09:28:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|