|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-05-12 08:30
Jonas ŠIMANAUSKAS iš Kybeikių k.: – Tarybinius laikus, ką gi daugiau gali priminti. Man tai nėra pakili šventė. Juk vieniems karas pasibaigė, o kai kam jis prasitęsė. Žinoma, mokykloje reikėjo eiti į karių kapus, nesakau, kad ir dabar nereikia pagerbti žuvusių. Antonas BROVKA iš Matlaukio k.: – Pergalės dieną prisimindavau, mano tėtė buvo karo dalyvis. Daug pasakodavo. Turėjo medalių, bet man jie neįdomu, tegul stovi sau. Šios šventės nešvenčiau ir dabar nešvenčiu. Elena PETRUŠAUSKIENĖ iš Trilaukio k.: – Karą prisimenu tiek, kad kokius 2–3 mėnesius buvome evakuoti iš namų, kad buvo baisu. Man atrodo, jog kare žuvusius reikia prisiminti. Juk jie – tiek rusai, tiek vokiečiai, lietuviai ar kitų tautybių jauni vyrai buvo motinų užauginti vaikai. Vladas MILIŠAUSKAS iš Švitrūnų k.: – Niekada giliau nesusimąsčiau. Visada tai buvo eilinė darbo diena – mums kaime paprastai tai įtemptas pavasario darbų metas. Labiausiai gaila žuvusių žmonių. Galima būtų daug kalbėti ir apie prarastus bei negrąžinamus turtus. Česlova LIORANTIENĖ iš Stirnėnų k.: – Iš vaikystės prisimenu tik tiek, kad karo metu per susišaudymą mudvi su seserimi galvas iškišusios iš bunkerio žiūrėjome, kaip nuo kulkų krenta vyšnių lapai. Pokary patyrėme visokių nuoskaudų, o vyro šeima buvo ištremta į Sibirą. Bet manyčiau, kad tie žmonės, kurie kariavo, kraują liejo, turėtų būti pagerbiami. Juk jie niekuo nekalti. Publikuota: 2005-05-12 08:30:06 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|