|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-05-30 17:14
Prie pernai Ąžuolyne pastatyto paminklo Mažojo Unguto kaimo tremtiniams atminti susitiko kelios kartos.Romo ČĖPLOS nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Per kaštonų ir alyvų žydėjimą ankstų rytą lietuvių šeimos su mažais vaikais išplėštos iš gimtųjų namų ten išgyveno apie dešimt metų, dalydamosi ir valgio kąsniu, ir vargais bei džiaugsmais ar pirmosios meilės žavesiu. Ten buvo verkiama, ten buvo linksminamasi, švenčiama, ten žmonės tuokėsi, gimė vaikai... Ten buvo gyvenama, nes kitokio gyvenimo viltis buvo palaidota. Gyvuliniuose vagonuose užsimezgusi pažintis virto stipria sielų giminyste, kurios ryšiai grupės vilkaviškiečių – buvusių ungutiečių– iniciatyva buvo atgaivinti 1988 metais. Pirmasis į Mažąjį Ungutą ištremtų šeimų susitikimas vyko Ožkabalių kaime, buvusios tremtinės Vitalijos Strakauskienės (Navikaitės) sodyboje. Antrasis susitikimas suorganizuotas 2006 metais. Tada visi keliai vedė į Vilkaviškį. Pernai į trečiąjį susitikimą tremtiniai rinkosi vėl Ožkabaliuose, J.Basanavičiaus tėviškės sodyboje, o ąžuolyne pastatė gyvenimą Mažajame Ungute primenantį paminklą, kuriame įrašytos visų 128 tremtinių šeimų pavardės. Šiemetinis susitikimas – dvejopai jubiliejinis: 60 metų tremties ir 20 metų po pirmojo surengto susitikimo. Į jį iš įvairių Lietuvos kampelių, net iš Latvijos suvažiavo per šimtas žmonių, neskaičiuojant vaikų. Daug širdies ir darbo į šių susitikimų organizavimą įdedančios seserys vilkaviškietės Regina Neiberkienė ir Zita Vaškevičienė sakė, kad tai padaryti nėra sunku vien dėl to, kad žmonės nori susitikti, kad jiems reikia šito bendravimo ir kalbėjimosi. Metų tėkmė neišplauna, bet dar labiau išryškina barakų ir narų kaimynų godas. Į susitikimą atvyko ir ankstesniuose nedalyvavusių, todėl sunkiai vieni kitus iš veidų atpažįstančių žmonių. Tačiau puikiausiai vieni kitus atpažino pagal bendrus prisiminimus. Nors praeitą šeštadienį – susitikimo dieną – pliaupė lietus, buvusių ungutiečių jis neišgąsdino. Žinodami, jog bendravimas po mišių katedroje tęsis gamtoje, nuotaiką ir drabužius pasiruošė bet kokiam orui. Šie susitikimai branginami ir todėl, kad buvusius tremtinius vis dažniau aplanko ligos ar negalios, vis dažniau išgirstama apie išėjusius į amžinybę. Tačiau susibūrimų organizatorės, kaip ir pernai, šiemet vėl buvo nustebintos susitikimo dalyvių gausa. 1948 metais ištremti vaikai ar jaunuoliai ne tik atlydėjo tėvus, bet jau atsivežė anūkų ir proanūkių. Vyko keturių kartų susitikimas. Jaunajai kartai tai – nepakartojamos istorijos pamokos. Šiam susitikimui R.Neiberkienė buvo paruošusi labai gražius kvietimus ir informatyvius lankstinukus. Žmonės sakė juos parvešią į savo kraštus kaip suvenyrus. Organizatorės buvo sugalvojusios įvairių nominacijų, parūpinusios kareiviškos košės. Jos džiaugėsi, kad tokio susitikimo idėją parėmė ir A.Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas, patį projektą – rajono Savivaldybė. Į susitikimą buvo atvykę keletas Seimo narių. Kai pribrendo laikas susirinkusiųjų pasiteirauti dėl kitų susitikimų, žmonės pasisakė vienareikšmiai, jog būtinai reikia susitikti. Pritarta nuomonei, kad kitąmet reikėtų susirinkti Šiauliuose ir Kryžių kalne palikti kryžių kaip Mažojo Unguto gyventojų kančios ir išbandymų bei vilties ženklą. Publikuota: 2008-05-30 17:14:28 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|