|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2008-05-30 17:03
Į stakles šį pavasarį pasodinta Rasa Striokienė – ne pirmoji, kurią austi išmokė Marija Danilaitienė.Autorės nuotr. Birutė PAVLOVIENĖ
Audėją dažniausiai įsivaizduojame kaip vyresniosios kartos atstovę. Todėl ne vienas nustemba pamatęs, kad stakles čia pyškina ir jaunos moterys. Viena iš jų – vilkaviškietė Rasa Striokienė. Nors šios audėjos stažas – dar tik pora mėnesių, tačiau ją pakalbinome ne atsitiktinai. Rasa išaudė grindų taką, kokio iš staklių čia dar nebuvo išimta. Skuduriniais vadinamus rankų darbo kiliminius takus trobose tiesdavo anksčiau. Rasą į stakles sėsti prikalbinusi audėja Marija Danilaitienė pasakojo, kad atgaivinti šių takų audimą paskatino... kinai. Kartą Marija ir mažosios audimo artelės įkūrimo iniciatorė, Kultūros centro etnografė Nijolė Skinkienė pamatė, kaip „Maximos“ parduotuvėje pirkėjai graibsto senovinio stiliaus grindų takus, atvežtus iš Kinijos. Tada ir sukilo „patriotiniai“ jausmai. Dėl medžiagų problemos nebuvo. Senovinius grindų takus anksčiau audusi M.Danilaitienės mama, garsi audėja Salomėja Vaškevičienė, kurios netekome praėjusiais metais, buvo prikarpiusi įvairaus audinio juostelių, priruošusi jų iš nunešiotų drabužių, pridažiusi siūlų, špagato. Daugelį metų šie ruošiniai stovėjo maišuose nepanaudoti. „Mama vis sakydavo, kad gal dar pati sės į stakles. Prašydavo, kad imčiausi takų aš, bet vis užgriūdavo kitų darbų. Be to, vyravo naujos mados, buvo neaišku, ar reikės kam nors tokių takų. Pamačius, kaip iš lentynų dingsta kiniška produkcija, neliko abejonių, kad verta imtis darbo, susiieškoti pagalbininkę audėją ir taip įgyvendinti mamos svajonę“, – pasakojo Marija. R.Striokienė buvo visiška naujokė. Šiuo metu nedirbanti, auginanti tris vaikus Rasa buvo tik mačiusi, kaip audžiama, kai dar mažą ją mama buvo nusivežusi į kaimą. „Dabar jau galiu sakyti, jog atėjau, pamačiau, nugalėjau“, – ausdama paskutinius tako centimetrus kalbėjo R.Stiokienė. Ji sakė, kad Marija Danilaitienė buvo gera mokytoja, o pastaroji gyrė gabią, į dukras jai tinkančią mokinę. Dabar jau praeityje pirmieji žingsniai. Bene labiausiai Rasai įsiminė tai, kiek daug laiko tenka sugaišti, kol padaromi apmetimai, pasiruošiama austi. Parėjusią namo vaikai ją nuolat klausinėdavo: „Mama, ar jau audi?“ O atsakyti vis tekdavo, kad dar ne. R.Striokienė pasakojo, jog kiek kitaip įsivaizdavo ir savarankiško darbo pradžią, kai jau sėdo austi. Moteris manė, kad viskas bus pasakyta: kokį kamuolį imti ataudams, kaip derinti spalvas. „Nieko panašaus – man buvo suteikta visiška laisvė komponuoti, daryti taip, kaip pačiai atrodo gražu“, – kalbėjo Rasa. Ji sakė, kad buvo įdomu ir smagu, nes ausdama jautė, kaip širdį glosto raštas, kurį kūrė pati. „Labai gražiai suderintos spalvos, lygūs, dailiai padaryti kraštai“, – profesionaliu žvilgsniu darbą įvertino M.Danilaitienė. Kaip baigiamas austi senovinis grindų takas, suspėjo pamatyti ir į ekskursiją tądien atvykę Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos Klausučių skyriaus pradinukai. Rasa Striokienė šįkart jau pati mokė juos austi. Ne tik mergaitės, bet ir berniukai noriai sėdo ir į Marijos Danilaitienės stakles. Po audimo pamokėlių vaikai vienas per kitą veržėsi paminti siūlų sukimo ratelį. Kai ekskursantai išbildėjo, atėjo momentas naująjį gaminį išimti iš staklių. Nuo volo moterys išringavo beveik trisdešimt metrų gražaus įvairiaspalvio tako. Juokavome, kad tokį tikrą lietuvišką kilimą ne gėda būtų patiesti ir... Prezidentui. Senoviniai takai bus audžiami ir toliau, nes jiems klientų turima. Bet kol kas Rasai Striokienei šio darbo netenka tęsti. Naujokė iškart sėdo į kitas jai paruoštas stakles austi tautinių rūbų sijonų. Publikuota: 2008-05-30 17:03:41 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|